article image

„Fake (f)or Real“ – klastočių ir falsifikavimo istorija

„Fake (f)or Real“ pristato falsifikavimo pavyzdžius istorijos eigoje.

Parodą sudaro šešios teminės dalys: dominuojantis religijos vaidmuo, žinių ir šiuolaikinio mokslo raida, tautos kūrimasis, kova su totaliniu karu, vartotojiškumo era ir žiniasklaidos bei socialinių tinklų raida. Tai parodo, kad klastotojai yra ekspertai, kurie atidžiai seka savo laikmečio pulsą ir atitinkamai reaguoja į savo amžiaus poreikius bei lūkesčius.

Paroda prasideda nuo senovinio šeimos portreto, kuriame ištrintas vienas šeimos narys, eksponuojamo šalia suplėšytos šeštojo dešimtmečio vestuvinės nuotraukos iš Rumunijos. Kodėl tie du objektai yra vienas šalia kito?

Ištrintas šeimos narys – tai tikriausiai Geta, kuris buvo Romos imperatoriumi (209-211), žinomu dėl to, kad buvo oficialiai pasmerktas užmarščiai (damnatio memoriae). Šis terminas apibūdina bandymą ištrinti žmones iš istorijos, dažniausiai naikinant paviešintus vaizdus ir išbraukiant jų vardus iš užrašų. Geta buvo Karakalos brolis – abu jie buvo imperatoriai – ir buvo nužudytas po to, kai jį apkaltino sąmokslu prieš savo brolį. Po mirties jo atvaizdai ir užrašai apie jį buvo sunaikinti, o jo vardo minėjimas ar rašymas tapo nusikaltimu. Tačiau istorikai – Dionas Kasijus, Herodianas ir Filostratas – pateikė Getos nužudymo įrodymų, o vėlesni istoriniai tyrimai atskleidė, kiek laiko Karakala klastojo istorinius įrašus.

Šiuolaikiškesniame kontekste totalitariniai režimai bandė ištrinti tam tikrų žmonių atmintį. Parodoje pristatoma suplėšyta Jono Popo vestuvių nuotrauka, parodanti, kad po fizinio smurto prieš tikrus ar potencialius sistemos priešininkus sekė atmintinų daiktų naikinimas. Rumunijos antikomunistinio pasipriešinimo narį Joną Popą iš šios asmeninės nuotraukos šeštojo dešimtmečio pradžioje ištrynė Rumunijos slaptosios policijos pareigūnas. Rezistencijos narių šeimos buvo persekiojamos ir joms buvo uždrausta kalbėti apie prarastus artimuosius visą komunizmo laikotarpį Rumunijoje. Šis bandymas ištrinti atmintį nebuvo sėkmingas ir senos istorijos buvo perpasakotos po 1989 metų, žlugus komunistiniam režimui.

Tai kelia klausimą: ar įmanoma kolektyvinę sąmonę „priversti“ pamiršti tam tikrus dalykus, klastojant istorinius įrašus ir naikinant istorinius įrodymus? Šis atvejis parodė, kad damnatio memoriae gali ištrinti tik vaizdus, bet ne atmintį, ypač todėl, kad beveik neįmanoma priversti pamiršti, kai nuolat primenama apie tai, ką turime pamiršti, – tai sukelia priešingą efektą.

Paskutinė parodos dalis  „Emocinės tiesos era?“ (angl., „The era of post-truth?“) leidžia lankytojams interaktyviai atrasti dezinformacijos pavyzdžius žiniasklaidoje, internete ir socialiniuose tinkluose. Dar niekada nebuvo taip paprasta ieškoti informacijos ir nuomonių, o jų sklaida dar niekada nebuvo tokia greita – būtent tai lemia populiarėjančią emocinės tiesos (angl., post-truth) kultūrą, t. y. politinę kultūrą, kurioje diskusiją skatina emocijos, atitrūkusios nuo tiesos, ir tikima patraukliais teiginiais, ignoruojant faktus bei paaiškinimus.

Atrodo, kad socialinė žiniasklaida suartina žmones, tačiau kartu ji leidžia jiems gyventi filtrų burbule, kuriame atmetama informacija, neatitinkanti jų jau turimos nuomonės. Tai dar labiau padidina skirtingų nuomonių žmonių poliarizaciją. Be to, gyvename iliuzijoje, kad gauname vis daugiau įrodymų, patvirtinančių mūsų požiūrį. Dėl to suprasti kitą tampa sunku, o bendraminčių palaikymas neleidžia pakeisti savo nuomonės. Galbūt filtrų burbulai nekuria melagienų, tačiau jas brandina ir padeda joms plisti: įvairios socialinių tinklų vartotojų grupės išgalvotomis istorijomis grindžia savo politinius įsitikinimus.

Ar norėtumėte sužinoti neatskleistas parodos tiesas ir pasakojimus? Klausykitės „Fake For Real“ tinklalaidžių.

Laurence Bragard, muziejaus edukatorė