article image

Inkliuzinis ugdymas: interviu su grupės moderatore Marijana Smolcec

Programa „eTwinning“ 2017-uosius paskelbė inkliuzijos metais ir šios temos įkvėpti norime pristatyti jums inkliuzinio ugdymo grupę.

Vienas iš keturių prioritetų, kuriuos išskyrė Europos Komisija po Paryžiaus deklaracijos, yra „stiprinti socialiai remtinų vaikų ir jaunuolių ugdymą, siekiant užtikrinti, kad mūsų švietimo ir mokymo sistemos atitiktų jų poreikius“.

Programa „eTwinning“, stiprindama Europos mokytojų ir mokinių bendravimą ir bendradarbiavimą, šių metų tema pasirinko inkliuziją, kad paskatintų mokytojus ir mokyklas atkreipti dėmesį į šią temą.

Programos „eTwinning“ pristatoma grupė „Inkliuzinis ugdymas“ skirta pedagogams, dirbantiems su mokiniais, kurie turi specialiųjų poreikių, mokymosi sutrikimų ar, tam tikrais atvejais, ypatingų talentų. Programos „eTwinning“ grupės - tai vienas iš geriausių būdų mokytojams dalintis patirtimi vieniems su kitais. Turėjome progą pakalbinti šios grupės moderatorę Marijaną Smolcec, anglų kalbos mokytoją iš Kroatijos, ir užduoti jai keletą klausimų. Tikimės, jos atsakymai bus jums įdomūs, kaip ir mums!

1. Remiantis jūsų ar kitų grupės mokytojų patirtimi, kiek, jūsų nuomone, pasikeitė mokytojų, tėvų ir mokinių požiūris į mokinius, turinčius mokymosi sunkumų ar specialiųjų poreikių?

Manau, požiūris labai pasikeitė. Mokytojai geriau pažįsta mokinius, kurie susiduria su sunkumais ar turi specialiųjų ugdymosi poreikių, ir nori padėti jiems siekti mokymosi tikslų bei būti integruotiems į bendrojo lavinimo klases, bet mokytojams vis tiek reikia specializuotų įstaigų ar specialiųjų pedagogų pagalbos. Mokytojai ne visada yra pakankamai pasirengę dirbti su mokiniais, kuriuos reikia integruoti, todėl bendravimas ir bendradarbiavimas tarp specialiųjų pedagogų, psichologų, tėvų ir kitų specializuotų įstaigų yra labai svarbus. Vis dėlto, kai trūksta tokios pagalbos, mokytojai dažniausiai kreipiasi vieni į kitus, ir būtent todėl aš sukūriau internetinę grupę, kurioje mokytojai gali ieškoti pagalbos, dalintis idėjomis bei pamokų planais ir mokytis vieni iš kitų.

2. Gal galėtumėte su mumis pasidalinti patarimais, kaip mokytojai gali sudominti ir įtraukti į veiklą mokinius, turinčius specialiųjų poreikių, pavyzdžiui, autistus, ar mokymosi sutrikimų, pavyzdžiui, disleksijos, bei padėti jiems įgyti reikiamo pasitikėjimo?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tam tikrų mokymosi sutrikimų turinčius mokinius galima lengvai sudominti naudojantis įvairiais internetiniais ar kitais įrankiais. Yra be galo daug puikių pagalbinių technologijų ir dažniausiai jos yra nemokamos. Be to, grupėje „Inkliuzinis ugdymas“ turėjome keletą internetinių renginių su ekspertais, kurie pristatė įrankius ir strategijas, kuriais gali pasinaudoti mokytojai, mokydami ugdymosi sunkumų patiriančius mokinius. Vis dėlto, svarbiausia yra turėti omenyje, kad kiekvienas mokinys yra individualus. Jei mokote mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių ar kitų mokymosi sutrikimų, pvz. kenčiančius nuo disleksijos, dėmesio stokos ar hiperaktyvumo, arba mokinius autistus, tuomet pirmiausia jums reikia pasistengti kuo geriau pažinti savo mokinį: kas jį domina, įkvepia ir kokia veikla jam patinka. Šie dalykai padės jums kurti jiems pritaikytą ir įdomią mokymosi medžiagą. Kalbėkitės su savo mokiniais bei skirkite laiko jų saviraiškai ir, esu įsitikinusi, tai sustiprins jų pasitikėjimą savimi.

3. Kaip aktyvus dalyvavimas programos „eTwinning“ veiklose ir projektuose padeda spręsti iššūkius, kylančius inkliuzinėje klasėje?

Integruodami programos „eTwinning“ veiklas į savo pamokas, suteikiame savo mokiniams įvairias ir motyvuojančias galimybes mokytis. Mokiniai gali daug lengviau lavinti būtinus bendravimo bei skaitmeninius įgūdžius ir mokytis tolerancijos bei kultūrų įvairovės.

4. Kiek technologijos ir programa „eTwinning“ padeda jums kasdieninėje mokytojo veikloje ir mokytojams, dirbantiems su specialiųjų poreikių mokiniais?

Atsakymas būtų daug. Kai mokytojai pradeda tam tikrą programos „eTwinning“ projektą, pirmiausia jie turi atsakyti sau į klausimą, kuo šis projektas gali būti naudingas jų mokiniams. Užuot klausus, kaip naudotis tam tikru internetiniu įrankiu, reiktų paklausti, kokių tikslų ir mokymosi rezultatų galima siekti taikant tam tikrą technologiją? Programa „eTwinning“ ne tik padeda mūsų mokiniams tapti labiau pasitikinčiais savimi, įgyti daugiau įgūdžių bei susirasti puikių draugų, bet ir ugdyti tolerantišką požiūrį į atskirtį patiriančius mokinius bei skirtingas kultūras. Esu tikra, kad mokytojai, dirbantys su specialiųjų poreikių mokiniais savo mokyklose, man pritars.

5. Kaip programa „eTwinning“ gali padėti mokykloms, turinčioms ribotą biudžetą, organizuoti inkliuzinį ugdymą? Ko tikitės ateityje?

Kol kas programa „eTwinning“ vykdo puikią veiklą suteikdama mokytojams galimybę bendradarbiauti tinkle, keistis idėjomis įvairiose grupėse, vykdyti projektus ir investuoti į savo asmeninį tobulėjimą internetinių renginių ir seminarų metu, tačiau būtų gerai organizuoti dar daugiau vietinių renginių apie inkliuziją, įvairovę ir skirtingas kultūras. Kitas geras pavyzdys būtų darbo stebėjimo galimybės ypač toms mokykloms, kuriose inkliuzinis ugdymas yra naujiena. Praktinės inkliuzinės veiklos stebėjimas ir bendravimas su mokytojais, kurie turi daugiau patirties organizuojant inkliuzinę veiklą klasėje, gali būti labai naudingas. Ateitį galėčiau apibūdinti projekto „Regioninė parama inkliuziniam ugdymui Pietryčių Europoje“ šūkiu, kuris teigia, kad „inkliuzinė mokykla - tai mokykla, kurioje priimami visi vaikai, visi tėvai yra įtraukti į veiklą ir visi mokytojai vertinami.“ Labai džiaugiuosi, kad programa „eTwinning“ paskelbė 2017-uosius inkliuzijos metais!